- atvanoti
- atvanóti
1. tr. KŽ vanta atperti.
2. refl. vanojantis pasveikti: Jo buvo pusiau (pusiaujas) ažuimtas, tai vanojos vanojos, i atsivanójo Ml.
3. tr., intr. NdŽ, KŽ, Pns, Smn, Švnč prk. smarkiai mušti, atkulti, atpilti: Ai atvanó[jo] šikinelę man tėvas Dglš. Kap paimu pagalį, kap atvanóju, tai tada klauso Rdš. Atvanók tu jam gerai, tai nesius Klt. Nors senas esu, bet gerai būtau atvanojęs prakeiktą [giltinę]! V.Krėv. | refl. tr. KŽ.
4. tr. Kair, Srv, Užp, Vdn prk. daug atriekti, atpjauti: Ale kai atvanójo storiausią riekę [duonos], tai kur aš suvalgysiu Švnč. Kaip ubagu abišalę kad atvanójo ir valgyk On. Kad atvanóta kokiu neaštriu peiliu! Vb. Lašinių brizą kad atvanójo ir padavė Krs. | refl. tr. NdŽ, KŽ: Atsivanójo duonos griežinį per visą bakaną ir valgo Jnšk. Ateis iš darbo, atsivanója pusę bakano, užsibarsto druskos – jam ir gerai Sv. O kad atsivanójau – kaip už čielą valaką Kp.
5. intr. prk. [i]atsikirsti, atrėžti: Kap barties – tai gali dovanot, ė gali ir atvanót Aps.
◊ káilį (šónus On, per šónais) atvanóti prilupti, primušti: Atvanok gerai kailį su diržu, tai nebekiš nagų kur nereikia Prl. Ejo ubagas per ūlyčią, nešė duonos ir bulbyčių, kad gaspadorius atsižinotų, tai jam per šónais atvanótų (d.) Aps. Jau motulė sužinojo, lazda šónus atvanójo DrskD67. Tol Kaulakys ponavojo, kolei šonus atvanojo A.Strazd.\ vanoti; apvanoti; atvanoti; įvanoti; išvanoti; nuvanoti; pavanoti; pervanoti; pravanoti; privanoti; suvanoti; užvanoti
Dictionary of the Lithuanian Language.